2011 m. spalio 17 d. Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-426/2011, kurioje kilo ginčas dėl priteistinų delspinigių ir procesinių palūkanų dydžio. Pirmos instancijos teismas ieškovui priteisė tik dalį delspinigių ir dalį procesinių palūkanų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovų apeliacinį skundą šioje byloje dar kartą pasisakė apie suformuotą teisės taikymo praktiką dėl priteistinų delspinigių ir procesinių palūkanų dydžio. Teismas konstatavo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinių prievolių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006; 2007-10-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2007-11-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008-08-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008 ir kt.). Taigi šalių sutartyje sutartos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2010). Skolininkui pažeidus piniginę prievolę bankui, tol, kol jis neatlygino kreditoriui patirtų nuostolių, traktuojama, kad jis naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Šios palūkanos turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolos dalimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-09-29 nutartis civilinėje byloje 2A-617/2010). Kadangi byloje ieškovas ir atsakovai buvo susitarę dėl 0,2 procento dydžio netesybų, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais, t.y. kad atsakovai nevykdė įsipareigojimų dėl krizės sumažėjus jų pajamoms, kad jie yra fiziniai asmenys, kurie kreditą panaudojo gyvenamajam būstui įsigyti bei į teismų praktiką, nėra pagrindo kreditavimo sutartyje nustatytą palūkanų dydį pripažinti neprotingu, per dideliu ir sumažinti.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl procesinių palūkanų konstatavo, kad LR CK 6.37 straipsnio  2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. LR CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ieškovas ir atsakovas buvo susitarę dėl didesnių nei numato įstatymas palūkanų. Kolegija pripažino pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad, esant šalių susitarimui dėl palūkanų dydžio, įstatyme nustatytas palūkanų dydis netaikytinas. Priteisiamas palūkanų dydis neprieštarauja sąžiningumo bei protingumo principams ir teismų praktikai (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2010-09-29 nutartis civilinėje byloje 2A-617/2010, kurioje buvo priteistos 16,77 procento dydžio procesinės palūkanos). Taigi, apibendrinus galima teigti, kad iš esmės šalys yra laisvos susitarti ir dėl didesnių procesinių palūkanų, nei numato įstatymas ir tą pripažįsta formuojama teismų praktika.