Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. birželio mėn. 30 d. kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-3-316/2011, kurioje kreditorius pareiškė actio Pauliana, sustabdymo iki kreditoriui hipoteka įkeisto turto pardavimo ar hipotekos pasibaigimo kitais įstatyme nustatytais pagrindais.

Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje buvo keliamas teisės aiškinimo klausimas dėl to, ar pradėjęs, tačiau neužbaigęs išieškojimo iš hipoteka įkeisto skolininko turto hipotekos kreditorius gali ginti savo interesus reikšdamas actio Pauliana ieškinį ir taip inicijuoti išieškojimą iš kito hipoteka neįkeisto ir skolininko perleisto turto kitiems asmenims.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto vieno iš kreditoriaus interesų gynimo būdų - actio Pauliana ieškinio - paskirtis yra ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis BAB “Litimpeks bankas” v. UAB “Pajūrio paslaptys” ir kt., bylos Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis P. G. A. v. G. Ž., Z. M.,bylos Nr. 3K-3-424/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; kt.). Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis AB Turto bankas v. BAB ,,Rimeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis VĮ Valstybės turto fondas v. UAB ,, Ortofina“ ir kt.,bylos Nr. 3K-3-17/2006; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, tai „kad, net ir esant nekilnojamojo turto vertinimo išvadų duomenims, kurių šalys neginčija dėl hipoteka įkeisto turto vertės sumažėjimo iki ribos, mažesnės nei paskolos suma pagal hipoteka užtikrintą paskolos sutartį, tai nereiškia, kad skolininko prievolės pagal paskolos sutartį neįvykdymo atveju kreditorius įgytų teisę reikalauti patenkinti reikalavimą iš neįkeisto skolininko turto ir tik po to - į įkeistą skolininko turtą“. Toks teisinis įvertinimas yra pagrįstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės išaiškinimais ankstesnėse kasacine tvarka išnagrinėtose bylose: pagal CK 4.193 straipsnio 1 dalį – jei pardavus įkeistą daiktą varžytynėse gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad „hipotekos sutarties šalims susitarus pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinti įkeičiamu daiktu ir skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrintos prievolės, išieškojimas visų pirma nukreipiamas į įkeistą daiktą ir tik jeigu pardavus įkeistą daiktą varžytynėse gaunama mažesnė suma, nei jam priklauso, kreditorius gali reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymo nustatyta tvarka; hipotekos kreditoriaus teisė į reikalavimo patenkinimą bendra tvarka iš kito, t. y. neįkeisto, turto atsiranda tik tada, kai realizavus įkeistą turtą jo nepakanka reikalavimui patenkinti“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis AB ,, Hansabankas“ v. M. B., bylos Nr. 3K-3-573/2004; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis AB DnB NORD bankas v. Z. S.,bylos Nr. 3K-3-435/2008; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis AB Swedbank v. R. K., D. K.,bylos Nr. 3K-7-364/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis AB Swedbank v. J. N.-A. ir kt.,bylos Nr. 3K-3-526/2010).

Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo teisės taikymo taisyklę, kad jei nėra baigta išieškojimo iš įkeisto turto procedūra, tai nesuteikia teisės iš anksto spręsti, kad kreditoriaus reikalavimas nebus patenkintas iš įkeisto turto realizavimo (arba perdavimo kreditoriui administruoti). Be to, jei ir skolininko įkeisto turto aiškiai nepakaktų skolininko prievolei padengti, tai net ir tokiu atveju pirmiausia būtina užbaigti pradėtą išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą tam, kad išaiškėtų, kuri skolos dalis liktų nepadengta ir kurią kitą skolininko turto dalį kreditorius galėtų reikalauti priteisti, proporcingai likusiam nepadengtam kreditoriaus reikalavimui.

Apibendrinus galima daryti išvadą, kad kreditoriai privalo pirmiausia užbaigti išieškojimo procedūras iš įkeisto turto ir tik po šios procedūros paaiškėjus likusiam nepatenkintam kreditoriaus reikalavimo dydžiui, kreditorius galėtų naudoti kitą savo interesų gynimo būdą – pvz. actio Pauliana ieškinio pareiškimą. Dėl to, esant nežinomai esminei aplinkybei, t. y. likusiam nepatenkintam kreditoriaus reikalavimo dydžiui iki pasibaigs kitoje byloje atliekamos įkeisto turto pardavimo procedūros, turi būti sprendžiama dėl bylos sustabdymo.