Pirmos instancijos teismas priėmė kontoros klientui kredito įstaigai palankų sprendimą ir ieškovo ieškinį atmetė, priteisė bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas bankrutuojančios įmonės administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančiais įmonės atliktus mokėjimus kredito įstaigai negaliojančiais. Ieškinio motyvai – kredito įstaiga be jokio pagrindo priėmė įmonės atliktus mokėjimus, kuriais buvo dengiamas asmeninis trečiojo asmens įsiskolinimas už įsigytą turtą. Tokiu būdu buvo pažeisti įmonės kreditorių interesai. Be to, atlikti mokėjimai buvo ginčijami ir remiantis CK 1.91 str. ir CK 6.6 str., kaip sandorių negaliojimo pagrindais.
Pirmos instancijos teismas palaikė kontoros suformuotą gynybos poziciją ir iš esmės sprendime pakartojo nurodytus motyvus. Teismas pritarė, jog prievolę už skolininką kreditoriui visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, galintis tai padaryti dėl įvairių priežasčių tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva. Be to, mokėjimai atlikti paties trečiojo asmens, kuris ir buvo įmonės vadovas iniciatyva bei nurodymu, todėl teismas konstatavo, jog pagal byloje pateiktus duomenis nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog lėšas atsakovė gavo be pagrindo.
Teismas taip pat neįžvelgė sandorių negaliojimo pagrindų, nes nustatė, jog atsakovė kredito įstaiga buvo sąžininga lėšų atlikimo metu, kreditorius sandorių atlikimo metu neturėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, nebuvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Kaip dar vieną argumentą ieškinio atmetimui teismas nurodė ir atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį.